2010 m. lapkričio 7 d., sekmadienis

Nebūk kėglis!



Net nežinau, jau skelbti savo dviračių sezoną uždarytu, ar dar ne.

Vasara atradau nebukkeglis.lt. Visiškai jiems pritariu. Dviračių takai Vilniuje prasideda ir baigiasi niekur, o apie jų kokybę galiu pasakyti savo patirtimi.

Vieną kartą, važiuojant namo kažkur pamečiau spyruoklę laikančią dviračio kojelę. Gerai kad turėjau gumyčių, tai jomis susirišęs tą kojelę, šiaip, netaip nusigavau namo.

Kitą dieną norėjau važiuoti, bet ką daryti su ta kojele? Nesu aš toks, kad vos kas sugedo , iškart nešu pas meistrelį. Juk ir pats galiu pabandyt ką nors "prichimičint", o tada ir meistreliui pinigų mokėti nereikia. Tai uždėjom vielos, apsukom gerai, gal kokius 6 kartus.

Na tai va, išvažiavau šitaip miestan, bet toli nenuvažiavau, nes Žvėryne, palyginus visai netoli, girdžiu, kad kažkokie tais brūžinimosi metalo į šaligatvį garsai sklinda iš užu manęs. Sustojau pasižiūrėt, ogi visos 6 gijos nutrūkusios. Nu jo, pagalvojau, su tokiais takais toli nenuvažiuosi...  Tai pabandžiau tas vielas kaip nors susukti ir iki namų vos, ne vos atriedėjau.

Dar labiau nebūkkėglis.lt pritariu dėl kėglių. Kartą važiavau senamiestyje prie Gedimino pilies. Ten yra dviračių takas (nors koks ten takas-linija ant šaligatvio ir tiek). Ir ėjo tuo metu turistai. Nė vienas iš jų nėjo dviračių taku, ta linija buvo kaip kokia siena, visi ėjo šalia jos, bet niekas neužmynė ant dviračių tako. Mane tai labai nustebino.

O dabar kontrastas. Mėnulio kalnas, einantis palei T.Narbuto prospektą. Ten dažnai būna kėglių. Nežinau čia lietuviai taip neišauklėti ar ką? Kaip žinot, kalnas reiškia nuolydį, o lekiant nuo to nuolydžio greitį buvau išvystęs virš 50 km/h. Na vidutiniškai būna apie 40 km/h, labai nesistengiant. Tai tokiu greičiu lekiant, manevruoti tarp žmonių mažas juokas. Man ir jiems. Dar reikėtų paminėti tai, kad dar reikia manevruoti ir tarp duobių, nes matomai dviračių takas nėra geriausios būklės. Ir dar reikia prasilenkti su priešais važiuojančiais dviratininkais. Kartais tenka išlįsti iš tako, mat jis per siauras prasilenkti.

važiuojant nuo to kalno žodis "kėglis" geriausiai apibūdina dviračių taku einančius žmones, nes tik nuo taiklumo priklauso ar bus "strike", ar ne. O tokiu greičiu įsirėžus į žmogų pasekmės būtų skaudžios, net labai skaudžios. Tai patariu neiti dviračių takais ir nebūti kėgliais. Nes dviratininkai pasirodo staiga ir netikėtai.

Tačiau yra ir gerų dviračių takų, kuriais važiuoti vienas malonumas. Jie išasfaltuoti, platūs.

Žiūrėti geri dviračių takai didesniame žemėlapyje

Čia matote kur randasi tie gražūs, išasfaltuoti takai, nors dėl to kur prie Fabijoniškių nesu užtikrintas, bet gal nesumaišiau :) .

Nors ir tais takais vaikšto žmonės, bet bent jau kokybiškai padaryti. Norėtųsi, kad tokių dviračių takų tik daugėtų.

Bet negaliu sakyti, kad aš nesu ėjęs dviračių takais, visiems pasitaiko, bet aš bent stengiuosi, ir kai nebūnu užsisvajojęs einu šalia tako. O juk būna žmonių, kurie eina takais specialiai.

O dabar noriu užduoti klausimą. Pamenat, buvo priimtas įstatymas, kad važiuojant keliu reikia šalmo. Tai man neaišku ar reikia to šalmo važiuojant dviračių taku? O jei tas takas eina gatvės pakraščiu? Nes buvo prie manęs prikibę, ir kad kaip keista bebūtų, ne kokia policija, o lygtais apsauga (KPŠ?). Žodžiu, važiavau sau laimingas dviračių taku, Gedimino prospektu, ir prie sankryžos sustojęs pajutau (neišgirdau, nes buvau su ausinėmis :) ), kad į manę kažkas kreipiasi. Nusiėmiau ausines ir klausia anie, apsaugininkai, iš savo mašinos, kodėl be šalmo aš. Šiaip pagalvojau , koks jiems skirtumas, bet bandžiau išaiškint, kad ką aš žinau, reikalingas man to šalmas, ar ne, juk ne keliu važiavau. Bet su jais susikalbėti neišėjo (taip ir norėjosi juos aprėkti kad kur jie mane matė keliu važiujanti?!), tai sutarėm kad kitą kartą busiu su šalmu. Kur gi ne :D ! Neprireikė man to šalmo dar niekada, o juk kokius 4 metus dviračiu važinėjuos. Reikia išmokti normaliai važiuoti dviračiu. Atrodo šiais metais nė karto nenugriuvau, na nebent gal durniuodamas :) . Būna visko, būna užsisvajoju, bet šalmas man nereikalingas, o juk jei ir prireiktų, pavyzdžiui, neduok Dieve, nutrenktų mašina, tai, manau, šalmas padėtų nebent gražią šukuoseną išlaikyti.
O kokių nuotykių turėjote Jūs, besivažinėjant dviračiu? Ar pritariat nebūkkėglis.lt? Ką manote apie dviračių takų kokybę?
Būtų malonu jei paliktumėte komentarą ;) .

Beje jei norite nebūti kėgliu, laikykitės šių taisyklių.

2 komentarai:

  1. Man praita vasara buvo toks nutikimas kad kaškur pradūriau padanga priekine ar tai galine dabar neprisimenu bet parsistūmiau dvirati nuvariau į rūsį o kai reikėjo važiuot griebiau tėvo dviratį ir važinėjau aš su juo gan ilgai apie savaite. Aišku aš su juo ir lakiojau kaip su savo (mindavau kiek aina) žodžiu kiek pajėgiu inspaust vidutinis greitis apie 35km/h. Taigi viena kart lakiu sau su draugeliu nuo kalniuko o tas kalniukas eina palei Nemuna keliukas toks pabyrėjas ir duobių aišku ten pylna. O pas tėvo dviratį nėra priekinių amortiku taigi ant vienos duobės užsikirto priekinis ratas nes dar stabdžiau su priekiniais užpakalinis ratas tik į viršų, ta akimirka galvojau kad jau šakės dėsiuos į asvalta kaip dar nesidėjau bet ratas atsikrto užpakalinis ratas tūch į duobės kampa ir fsio skylė kaip špokinyčia. Bet šis atvejis dar nieko blogiausiais buvo kai mazdaug po mėnesio vėl užsilipau ant tėvo dviračio. Taigi lakiu kaip iprates tokiu gan lygiu keliuku posūkis vienas po to antras ir staiga as ant asvalto veidu braugdamas grubų asvalta, iš reflekso keliuosi kaškokia moteriškė rėkia nesikelk persigandusiu drebančiu balsu o aš takšt ir atsijungiau, atsibudau tik greitukės mašinoi jau apibintuotas, atsibudusio manes klausia kas atsitiko aš spjaudydamas smėlį iš burnos sakau kad nežinau (turbut jie tikrino ar nepraradau atminties) nuvažiavus iį ligonine manes klausė vardo pavardės šitus gerai pasakiau po to klausia mokykla kokia aš pasakiau ne ta. Po to skambina draugas klausia kur tu o aš jo klausiu kur buvom susitare važiuot ir kur važiavau. Galva švietė gal tris kartus ir sakė kad labai pasisekė. Taigi ligoninėje gulėjau dvi savaites ir tik antros savaitės gale per miglas kaška pradėjau prisiminti. Po šei dienai likes tik vienas miniatiūrinis randelis ant veido. O ant proto lyg ir nekritau :D . Taigi dribau del to kad pas tėva priekinis ratas tvyrtinasi su greito užspaudimo rankenėle ta kur tik atlenki ir išsijima ratas ir jinai atsipalaidavo ant to antro lemtingo posukio ir išlėkė priekinis ratas. Iki šiol su dar nė karto nevažiavau su tėvo dviračiu.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Žiauru, žiauru...Aš tai dar niekad taip žiauriai nesu griuvęs. Ir šiaip nesu smarkiai susižalojęs. Matyt atsargus žmogus esu :). O kai papasakojai apie tas greito rato tvirtinimo rankenėles, tai po šimts pypkių, dabar bijosiu ant savo dviračio sėst, nes ir jis ant priekinio rato turi tokią. :)

    AtsakytiPanaikinti