Laminatoriaus modifikavimas: kas ten viduje gyvena

Betvarkė ant stalo. Kaip įprasta.

Norėdamas pasigaminti kokio nors prietaiso plokštę naudoju tonerio pernešimo metodą, apie kurį, matyt, jau esu bent šiek tiek čia rašęs. Trumpai apibūdinant viskas veikia taip:

1. Kompiuterio pagalba nubraižoma plokštė
2. Gautas takelių atvaizdas lazeriniu spausdintuvu atspausdinamas ant blizgaus popieriaus.
3. Kaitinant toneris pernešamas ant plokštės vario sluoksnio.
4. Plokštė ėsdinama ir toneriu nepridengtas varis pašalinamas nuo plokštės.

Štai šiame įraše ir noriu pakalbėti apie 3 žingsnį. Šis žingsnis yra labai svarbus, nes jei čia suklystama, reikia iš naujo spausdinti plokštės atvaizdą, vėl kartoti, o šitas žingsnis neišeina ganėtinai dažnai.

Paprasčiausias būdas, kurį naudodavau tiek būrelyje, tiek namuose - prikaitinti takelių atvaizdą su lygintuvu. Pliusai - lygintuvas įkaista iki pakankamos temperatūros (kiek skaičiau, tai toneriui išlydyti reikalinga virš 200°C), tačiau bėda ta, kad jis įkaista ganėtinai nevienodai. Aš susidūriau su problema, kad plokštės viduryje takeliai prilimpa gerai, tačiau šonuose, kampuose, kur galbūt lygintuvas gerai neprigludo, ar prigludo paviršiaus pakraščiu, takeliai neprilimpa, trūkinėja ir juos reikia taisyti markeriu. Tačiau su markeriu gražiai ištaisyti dažniausiai neišeina, o plonų takelių perbraižyti beveik neįmanoma.

Norėjau pagerinti savo gamybos metodą, padaryti jį šiek tiek labiau atkartojamu ir nusipirkau laminatorių. Nors pirmieji kartai ir nebuvo labai sėkmingi, tikiu, kad šiek tiek modifikavus laminatorių galima bus gaminti kokybiškas plokštes.

Laminatoriaus pliusas yra tas, kad jo įkaitę volai turėtų tolygiai prispausti popierių prie plokštės. Visi takeliai, nesvarbu ar jie centre, ar plokštės pakraščiuose turėtų išeiti vienodai gerai. Be to, tai turėtų būti daug geriau atkartojamas procesas, nei gaminant plokštes su lygintuvu.

Tačiau su laminatoriaus pagalba plokštes gaminti man nelabai sekėsi. Įtariu, kad jis nepakankamai įšildavo. Pamenu, kažkada matavau, tai volai įkaisdavo iki kokių 120°C. Tai visai nepanašu į reikalingus 200°C.

Taip pat internete pamačiau, kad žmonės paima ir sulėtina variklį, kad plokštė daugiau laiko praleistų tarp karštų volų.

Tai štai, pagalvojau, kad nieko nebus - plokštes vis tiek reikia gaminti, ir dar kartą išardęs laminatorių, nusprendžiau išsiaiškinti kaip jis veikia, kad galima būtų pakeisti jo temperatūrą ir gal net variklio greitį. Štai kas iš to išėjo:

Žaliai švytinti laminatoriaus schema.

Ir paaiškėjo, kad viskas čia ganėtinai paprasta.

Kaip atrodo detalės galima pamatyti įraše, kuriame aprašiau, ką radau išardęs šį laminatorių.

Kas man nelabai suprantama - kodėl naudojami du termostatai? Vienas iš jų yra 105°C, kitas 135°C. Kodėl nenaudojamas tik vienas? Kurį termostatą (o gal abu?) man reikėtų pakeisti, jei norėčiau pakelti temperatūrą iki 200°C?

Šių klausimų vedamas ir parašiau šį įrašą, galbūt kas nors turės atsakymą. Kitas būdas - tiesiog pabandyti pakeisti termostatus ir žiūrėti, kaip čia kas gausis, tačiau termostatai elektronikos prekių parduotuvėse nėra labai pigūs, norėčiau išsiaiškinti, kas čia vyksta, prieš naujos detalės pirkimą.

Taigi, jei turite kokių minčių - pasidalinkite.

20/365: sėdau ant dviračio

Kovo 11 dieną, esant labai gražiam orui, nusprendžiau vėl sėsti ant dviračio. Štai labai išdarkyta nuotrauka, kad tikrai taip, dviratis iš laikymo buveinės buvo ištrauktas laukan.

Prieš važiuodamas patikrinau, ar visos detalės laikosi vietose. Kažkur nukišau visus raktus, todėl teko patikrinti paklibinimo metodu. Viskas buvo pakankamai tvarkinga, tik purvasaugis pasirodė įtartinas. Atlikęs padangų oro slėgio patikrinimą pamaigymo metodu, įvertinau, kad slėgis pakankamas švelniam nuvažiavimui iki degalinės pilnam padangų pripūtimui. Bepučiant padangas pasigedau telefono - betikrindamas dviratį buvau išsiėmęs ir pamiršau pasiimti - reikėjo grįžti namo. Tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis tai padaryti - įtartinasis purvasaugis ėmė ir atsilaisvino iki tokio lygio, kad pradėjo labai girdimai kontaktuoti su padanga. Teko nusukti visai ir palikti namuose.

Pirmam kartui šiais metais nesinorėjo labai toli važiuoti. Visgi reikia kūną po truputį pripratinti - juk visą žiemą nieko labai sportiško neišėjo padaryti. Pasivažinėjau po apylinkes ir dar nusprendžiau nuvažiuoti į Ermitažą, nusiprikti šešiakampių raktų bei dar šio bei to. Tai štai - pirmyn, atgal ir jau 10 kilometrų - pats tas.

Grįžęs panaudojau nusipirktus raktus - užveržiau viską, ką galėjau. Taip, keista eilės tvarka man išėjo šis pasivažinėjimas, tačiau bevažiuojant niekas nenukrito, dviratis neišsiardė, o ko daugiau reikia?

Tiesa, po pasivažinėjimo, pagrindinis atramos taškas signalizuoja, kad su kitu važiavimu nereikia labai skubėti, tad šiandien, nors ir geras oras, niekur nevažiavau. Bet taip būna kiekvienais metais pradedant dviračių sezoną. Tik gal šiek tiek gaila, nes pasižiūrėjus į orų prognozes, šitas geras oras gali greitai dingti:

 

19/365: kiaulystės patranka

Ir vėl, kiek pristrigus įrašams, teks pasakoti apie kiek senesnius įvykius.

Yra keli daiktai, kurie nelabai nori su manimi sutarti. Ausinės, kurios ganėtinai dažnai sugenda ar net pasimeta, kompiuterio baterijos, kurios praranda visą savo talpą greičiau, nei norėčiau, ir kelnės, kurios tikrai per dažnai suplyšta.

Tai štai įvyko trečiasis atvejis. Nežinau kodėl, bet kelnės man sudyla greičiau nei kojinės. Tenka važiuoti pirkti naujas. Taip ir padariau prieš, tarkim, kokią savaitėlę.


Kad nepasakoti ilgos ir neabejotinai niekam neįdomios istorijos, apie klajojimą po prekybos centrus (ir taip, aš ką tik ją visą parašiau ir perskaitęs ištryniau), parašysiu taip: galima nusišauti beieškant tinkamo dydžio ir patinkančios spalvos kelnių. O išėjus iš vieno prekybcentrio dar ir toks pabūklas stovi.

Kiaulystės dėsnis veikia - vienur radau tobulo dydžio kelnes, bet tos kelnės buvo kelininkų aprangos spalvos, kas man nelabai patiko. Patinkančių modelių ir spalvų kelnių buvo nemažai - tik reikiamo dydžio niekaip, nu niekaip, neišėjo rasti. Kaip tyčia. Kokia kiaulystė.