Kovo 11 dieną, esant labai gražiam orui, nusprendžiau vėl sėsti ant dviračio. Štai labai išdarkyta nuotrauka, kad tikrai taip, dviratis iš laikymo buveinės buvo ištrauktas laukan.
Prieš važiuodamas patikrinau, ar visos detalės laikosi vietose. Kažkur nukišau visus raktus, todėl teko patikrinti paklibinimo metodu. Viskas buvo pakankamai tvarkinga, tik purvasaugis pasirodė įtartinas. Atlikęs padangų oro slėgio patikrinimą pamaigymo metodu, įvertinau, kad slėgis pakankamas švelniam nuvažiavimui iki degalinės pilnam padangų pripūtimui. Bepučiant padangas pasigedau telefono - betikrindamas dviratį buvau išsiėmęs ir pamiršau pasiimti - reikėjo grįžti namo. Tačiau tai nebuvo vienintelė priežastis tai padaryti - įtartinasis purvasaugis ėmė ir atsilaisvino iki tokio lygio, kad pradėjo labai girdimai kontaktuoti su padanga. Teko nusukti visai ir palikti namuose.
Pirmam kartui šiais metais nesinorėjo labai toli važiuoti. Visgi reikia kūną po truputį pripratinti - juk visą žiemą nieko labai sportiško neišėjo padaryti. Pasivažinėjau po apylinkes ir dar nusprendžiau nuvažiuoti į Ermitažą, nusiprikti šešiakampių raktų bei dar šio bei to. Tai štai - pirmyn, atgal ir jau 10 kilometrų - pats tas.
Grįžęs panaudojau nusipirktus raktus - užveržiau viską, ką galėjau. Taip, keista eilės tvarka man išėjo šis pasivažinėjimas, tačiau bevažiuojant niekas nenukrito, dviratis neišsiardė, o ko daugiau reikia?
Tiesa, po pasivažinėjimo, pagrindinis atramos taškas signalizuoja, kad su kitu važiavimu nereikia labai skubėti, tad šiandien, nors ir geras oras, niekur nevažiavau. Bet taip būna kiekvienais metais pradedant dviračių sezoną. Tik gal šiek tiek gaila, nes pasižiūrėjus į orų prognozes, šitas geras oras gali greitai dingti:
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą