Štai po netrumpos pertraukėlės ir vėl priverčiau savo rankas spaudyti klavišus, idant parašyčiau šitą rašliavą, kurią jūs ir skaitote. Šį kartą aprašysiu įspūdžius iš dar dviejų apturėtų egzaminų.
Štai birželio 3 dieną Jono Pauliaus II gimnazijoje laikiau lietuvių kalbos egzaminą. Jo esmė - parašyti 500 žodžių (arba 400 žodžių, jei jūsų kilmė nulemia negebėjimą kurti) rašinį, kuris gali būti arba samprotavimo arba literatūrinis. Abi šios rūšys turėjo po dvi temas, iš kurių vieną reikėjo ir pasirinkti. Kadangi mūsų literatūrinio rašinio rašyti nemokė (jeigu ką, tai yra gerai, nes jei būtų mokę ir samprotaujamojo, ir literatūrinio, tai nė velnio nebūtume išmokę apskritai. Ir šiaip literatūrinį rašinį parašyti sunkiau, nes ten reikėtų atmintinai išmokti tekstus, o to tikėtis iš mūsų būtų tikrai naivu) ir prisakė jokių būdu nieko kito, išskyrus samprotavimo rašinį, nerašyti, galėjau pasirinkti iš dviejų temų: "Ar atlaidumas - silpno žmogaus bruožas?" ir "Kodėl pasauliui reikia maištininkų?". Pastarąja tema ir nusprendžiau rašyti. Iš pradžių dvejojau, kurią temą pasirinkti, kuria tema galėčiau daugiau parašyti, kuo ką galėčiau paremti, bet galiausiai nusprendžiau, kad maištininkai kaip nors sueis. Šiaip nemanau esąs maištingas žmogus, man daug labiau prie širdies yra atleisti. Bala žino kodėl aš būtent tą temą pasirinkau. Sugalvojau tris teiginius, kurie iš pradžių atrodė pusė velnio. Rėmiausi "Hamletu", Maironiu, V.Kudirka, J.Biliūno novele "Laimės žiburys". Nežinau, kur čia maištas. Telieka tikėtis, kad kūrinius pavyko apvolioti maišto miltuose ir taip pritraukti iki normalaus argumento lygio. Tai, ką aš parašiau, man visai nepatinka. Labiausiai dėl to, kad teiginiai galėjo būti skirtingesni, argumentavau labiau buitiškai, nei norėjau. Labai keista buvo tai, kad visos geros mintys pradėjo ateiti į mano galvą tada, kai jau nieko nebegalėjau pakeisti. Jei būčiau ėmęs taisyti rašinį - būčiau nebesuspėjęs ir praradęs brangius taškus iš struktūros. O kokia kančia sėdėti ir suprasti, kad rašiny, kuriam ruošeisi iš esmės visus 12 metų, parašei kažkokią nesąmonę. Šitas egzaminas man visai nepatiko.
Tačiau matematikos egzaminas taip pat nebuvo tai, ką aš prisiminsiu su džiaugsmu. Šiam egzaminui nemenkai ruošiausi - ir kartojausi, ir sprendžiau pavyzdines užduotis, praeitų metų egzaminus. Tai išeidavo neblogai - didžiąją dalį išspręsdavau teisingai ir tikėjausi iš egzamino kažko panašaus, o gal net daugiau. Galvojau, kad egzamine taip neskubėsiu, susikaupsiu ir nebus kvailų klaidų. Kurgi ne. Laikant egzaminą laikas praskriejo labai greitai, padariau bent vieną kvailą klaidą, o dar daugiau užduočių liko neišspręstos. Šiaip egzaminas nebuvo sunkus. Tikėjausi, kad man geriau pasiseks. Dabar susitikrinus su draugais galiu tikėtis apie 39 taškus iš 60. Tai nėra blogai, bet ir nėra gerai.
Labai nesmagu buvo išėjus iš egzamino sužinoti, kad kai kurie uždaviniai, kurių neišsprendžiau, iš tiesų buvo visai lengvi. Einam su draugu, tikrinamės, ką parašėm, ir pasirodo, kad tai vienas, tai kitas kažką ne taip esam išsprendę.
Smagiau buvo tai, kad matematikos egzamine savo grupės sąraše buvau pirmoje vietoje, tai teko papurtyti ir apžiūrėti užduočių voką. Viskas buvo tvarkoje ir pasirašiau, kad vokas nepažeistas. Bent jau šiokia tokia atrakcija. :)
Šie du egzaminai man visai nepatiko. Tik nueik, stenkis, o išeisi su milžinišku nusivylimu širdyje.
O dabar dar kankina nežinia, kokie bus rezultatai.
Gera žinia yra ta, kad jau 3/4 užduoties atlikta - liko vienas vienintelis fizikos egzaminas ir jam turiu pakankamai daug laiko pasiruošti. Ne taip, kaip matematikai, tarp kurios ir lietuvių kalbos egzaminų buvo tik viena diena. Tas, kas taip sugalvojo, galėtų susideginti.
Tai tiek. Netrukus norėčiau parašyti dar įrašų. :)
